piešė Monika Šlančauskaitė
piešė Monika Šlančauskaitė

 Sol LeWitt "paragrafuose apie konceptualų meną" yra citata apie tai jog menininkas nėra tam tikros rūšies beždžionė, kurios elgesį galima suprasti tik dėka civilizuoto kritiko. Artur Zmijewski teigia, jog filmavimo kamera šiandien geriausias menininko draugas. O „Art-o-tlonas“ – tai meniniai projektai, kuriami ir įgyvendinami stebint filmavimo kameroms, transliuojami tiesioginiame TV ir interneto eteryje. Projekte susiduria draugiška atmosfera, kūrybinis džiaugsmas, akademinės žinios, varžybų malonumas ir visuomenės dėmesys."   Čia jau ne atskira beždžionė, čia visas zooparkas.  "Šis projektas panardina dalyvius (studentus, menininkus, dėstytojus) ir jų veiklos rezultatus (meno kūrinius) į populiariosios kultūros kontekstą."

 Kler Bishop teigia, jog viena iš svaresnių pastarųjų 10 - 15 metų tendencijų - tai socialiai angažuoto ir kolektyvinio meno išplitimas ir instucionalizavimas. Tokį meną sveikina ir bienalės ir meninės institucijos. Miwon Kwon  kalba apie visuomenės specifikacija, Grant Kester apie dialogo meną, Carlos Basualdo - apie eksperimentinę visuomenę. Šitoks menas pozicionuojamas kaip atsvara kapitalizmui, teigiama, kad ideologija, priešinga vyraujančiai, gali išlikti ir gyvuoti socialiniuose ryšiuose. Viskas sukasi. Kažkada buvo teigiama jog menas gali egzistuoti pats sau, atskirtas nuo politikos, rinkos, visuomenės estetinių poreikių, dabar sunku atskirti politinę protesto akciją nuo meninio perfomanso. Kaliningrado teatro „Verchotura“ aktorės surengė akciją „Atsiduosiu prezidentui!“.

Joje dalyvavo 5 merginos, kurios giedojo valstybinį Rusijos himną ir, pasilipusios ant kopetėlių, paeiliui krito žemyn su šūkiais lūpose „Atsiduosiu prezidentui!“, „Atiduosiu visą kraują!“, „Atiduosiu paskutinius marškinius!“.  Sankt Peterburge žygiavo  „Sutinkančiųjų maršas“, palaikantis antikrizines Rusijos vyriausybės priemones. Maršo dalyviai reikalavo 8 darbo dienų savaitės, 24 valandų darbo dienos, prašė vyriausybės padidinti mokesčius ir sustiprinti milicijos kontrolę. Rankose jie nešė Putino portretus ir transparantus: „Taip – 20 valandų darbo dienai!“, „Gyvenam geriau ir linksmiau!“, „Taip – kainų augimui!“, „Mylimam premjerui – paskutinius marškinius!“. Kolonos priekyje buvo nešamas transparantas  – Rusijos trispalvės fone užrašytu šūkiu „Mes sutinkame su viskuo!“. Maršo dalyviai nešė didžiulį medinį kryžių su užrašu „Krizė“. Jie skandavo „Daugiau darbo, mažiau atlyginimo!“, „Krize, krize, tu pradink!“ ir reikalavo įvesti mokestį už orą. Lietuvoje neseniai irgi buvo buvo surengta pirmoji monstracija (meninė demonstracija). Pirmosios lietuviškos monstracijos dalyviai nešė plakatus „MONSTRacijs“, „Išprotėk!“, „BU BU BU“, „MenAŠ“ ir dviejų dalių transparantą „Mylimojo“ – „Lavoną“.

Dar galima pastumti kopą kelis centimetrus į šoną arba sėdėti 24 valandas uždarytiems muziejuje. Arba nupiešti grafitti ant sienos skiriančios Palestiną ir Izraelį ir taip perduoti pacifistinę, anti-kapitalistinę žinutę.

Pasak Grant Kester, meno paskirtis - priešintis pasauliui, kuriame žmonės paversti vartotojų pseudo bendruomene, kurios patirtis nulemta spektaklio visuomenės ir repeticijų. Taip mano, pasak Bishopo, daug menininkų ("Nuo Santjago iki Stambulo, nuo Kopenhagos iki Čikagos") - kadangi kapitalizmas ir globalizmas lemia visuomenės irimo procesus, reikia atstatinėti socialinius ryšius. O pasiekti to galima plečiant kurybos erdves ir pritraukiant kartu dirbti kitus žmones, kurie nėra menininkai ar jų draugai. Minske Gegužės 1 - osios proga supermarkete „Korona“ buvo surenktos eitynės, kurių dalyviai skandavo „Dirbk, pirk, mirk!“, mušė būgną ir nešė transparantą su tokiu pat užrašu...

Ar galima tokias ir panašias akcijas vertinti kaip meno reiškinius? Gal tai tiesiog beždžionės ištrūkusios į laisvę (В каждом маленьком ребенке И мальчишке и девчонке Есть по двести грамм взрывчатки Или даже полкило! Должен он бежать и прыгать Все хватать, ногами дрыгать А иначе он взорвется, трах-бабах ! И нет его! - šovė į galva tokia animacinė parafrazė). Kita vertus, jei tai beždžionės, tai verta apastebėti, kad dažnai jos turi kažką rankose - gal tai tiesiog virtimo žmogumi procesas? Paskutinės konvulsijos...

Kler Bishop mano, jog socialinės koloborizacijos ir bendradarbiavimo menas visada yra menas ir tuo pačiu "kažkas dar". Kūrybinių procesų aptarime ir vertinime lemiančiu  tampa etinis kriterijus. Projektai vertinami pagal tai, kiek efektyviai jie gina socialines teises, todėl jie tampa neliečiami meno kritikai. Nebegali būti silpnų arba nuobodžių socialiai koloboratyvių meno kūrinių, jie tarsi turi būti vertinami kažkaip kitaip. Negalima smerkti to, kas skatina socialinių ryšių stiprėjimą...  Pastaruosius, žinoma, ardo globalus kapitalizmas. O kapitalizmas visaėdis - koks reiškinys beatsirastų, jis gali duoti pelno. Postmodernizmas ir konceptualizmas legitimuotas -  muziejai moka pinigus, internetiniai socialiniai tinklai perkami ir parduodami už pinigus, Čegevaros atvaizdas ant marškinėlių - neša pinigus, socialinis rokas ginamas autorinių (įrašų kompanijų?) teisių ir už jį mokami pinigai. Beje apie protesto muziką...

Maskvoje įvyko Tagansko rajono teismo posėdis, kuriame buvo nagrinėjama žymaus Rusijos meno kuratoriaus ir menotyrininko Andrejaus Jerofejevo (Андрей Ерофеев - parodų  "Soc-art" ir "Uždraustas menas – 2006" kuratorius.) byla, kurią jam iškėlė Rusijos pravoslavų cerkvė. Prokurorui ėmus skaityti kaltinimą, jo kalbą nutraukė pankų grupė „Хуй В Очко“, kuri čia pat teismo salėje sugrojo kompoziciją „Visi mentai – niekšai“ iš naujojo albumo „Pyzdec mentams, supistiems viršininkams“. Prieš teismo posėdį menininkų grupė „Voina“ mieste išklijavo afišas su oficialiu kvietimu į grupės koncertą. Vokalistą kumščiais pirmas puolė ne milicininkas, o žmogaus teisių gynėjas Levas Ponomariovas. Viskas nufotografuota, kalbama, jog ir nufilmuota. Žodžiu toks improvizuotas „Art-o-tlonas“ - meną į mases, beždžiones į narvą.

Ką su visu šitu socialiai angažuotu meniniu reikalu daryti meninkui? Kler Bishop mano jog šiuo metu socialiai angažuoto meno vertinimą sudaro du dėmenys: antikapitalizmas ir krikščioniška moralė. Atlikus sudėties veiksmą gauname pasiaukojimą - menininkas turi atsisakyti savo autorystės koloboratyvios bendruomenės naudai ir leisti kalbėti per save. Artur Zmijewski tam neprieštarauja, dar daugiau jis mato menininkus kaip nesąmoningus visuomeninių procesų mediumus. Nori ar nenori, jie vizualizuoja skausmingas visuomenės problemas. Menininkas tampa "mokytu idiotu" (dresiruota beždžione?) - jis įdomiai kalba apie svarbius klausimus, tačiau nesupranta iš kur šitos mintys ir kaip jas vystyti.

Kaip žinia, postmodernizmas - tai trauma, žinia ir tai jog jis išsikvepia, o gal jau ir miršta (turbūt kraujuodamas), ateina altermodernizmas, bent taip teigia Nicolas Bourriaud. Žodžiu kūryba ir menas žengia į naują epochą spręsti socialinių problemų. Visiems kartu -  bebendradarbiaujant. Gal net be traumos ir skausmo - štai menininkas iš Paragvajaus, šiuo metu gyvenantis tarp Švedijos ir Ispanijos, Carlos Bebeacua įkūrė Orgazmo Mergelės bažnyčią. " „Orgazmas yra Dievas ir turi būti garbinamas“ taip trumpai bažnyčią apibūdina menininkas ir Švedijoje ši religinė bendruomenė  bus oficialiai įregistruota (teismas leido). O kitoje Europos  sąjungos šalyje  menininkai prie seimo surengė radikaliojo meno akciją „Nukryžiuotasis menininkas“...  Nukryžiavo menininką ir nuplakė. Šalis ta Lietuva, šalis jau 1000 metų po Kr.
Paulius Karpas
iliustracijos  Monikos Šlančauskaitės  ir
http://www.sotsart.com/russian/projects/my_blood.html

 

Александр Косолапов
Александр Косолапов