Žinau, žinau, žinau... Toks pareiškimas - vulgarus, banalus, „neskanus“ ir ypač netinkamas išsilavinusiam, kitus gerbiančiam žmogui. Begėdiška tujinti nepažįstamąjį. Begėdiška jį prisiskirti sau.

Bet man kažkodėl ne gėda ją savintis. Ji mano. Išlaukta, išnorėta, išsvajota, o dabar jau ir pusiau perskaityta.

Narušytės knyga apie nuobodulio estetiką Lietuvos fotografijoje tapo didžiuliu įvykiu, pakeitusiu mano kaip skaitytojo gyvenimą.

Blemba, kaip aš pavydžiu visiems geriems rašytojams. Tik ne jų šlovės ar visur esančių tekstų.

Aš beviltiškai pavydžiu jų sugebėjimo išspausti iš gyvenimo (tiek savo tiek aplinkinių) visus jo syvus ir paversti tai tekstu, kuris daugeliui tampa tikresniu už patį gyvenimą. Turiu omenyje ne tiek literatūros mylėtojus, kiek jos kritikus, vertėjus ir tyrinėtojus.

Kuo labiau senėju, tuo labiau mano mylimi tekstai įgauna kitas formas. Meilės objektas po truputį virsta fetišu. Žodis tampa visur esančiu į gyvenimo audinį įsiėdančiu kūnu. Kaip norėčiau, kad tai būtų mano kūnas. Deja, esu tik menkas subjektas, susidedantis iš mėsos, kaulų, dvasios ir dar šio bei to. Subjektas parazituojantis gyvenimo tekste ir begaliniai pavydintis tų – kitų tekstų.

O jei galėčiau, jei galėčiau, aš juos visus suryčiau ir lėtai lėtai virškinčiau. Nežinau kodėl, tačiau man literatūriniai tekstai, ypač romanai, tokie kūniški. Nuolat geidžiu jų. Vis svajoju atrasi kažką naujo arba kažką senokai primiršto. Galiu vienu atsikvėpimu nuslysti besirangančiu sakinių paviršiumi. Slysti tol, kol jie susidėlios į vientisą tekstą, dovanojantį man sekundę nušvitimo.

Geidžiu literatūros, ypatingai grožinės, ypatingai sukurtos tų, kurie žino ką daro su tekstu.

Pastaruoju metu mano gyvenime viskas klostosi pasakiškai. Turiu pasakiškai daug laiko gyvenimo džiaugsmams ir malonumams, rytais it sumuštinius ryju pasakas ir kas vakarą kaip ištikimas šunytis šmurkšteliu pro praviras „Pasakos“ duris. Ten dabar tikras šiuolaikinės JAV dokumentikos rojus. Ir ne tik todėl, kad „Pasaka“ įsikūrusi pačioje senamiesčio širdyje, pasakiškai jaukiose patalpose, ne tik todėl, kad visi šie kino seansai nemokami, o todėl, kad čia ir dabar atsiveria durys į visiškai kitokį pasaulį...

Prieš tai aš pažinojau Ameriką sulipdytą iš krūvos stereotipų (prikaupiau iš ten gyvenančių draugų ir giminaičių pasakojimų bei foto vaizdelių, teliko ekrane transliuojamų simuliakrų). Vienintelė (kaip man atrodė) gryną amerikietišką tikrovę atspindinti gija buvo „South Park“ animacija ir puikiai surežisuota Michael'o Moore'o realybė.

Šiandien jaučiuosi šūdinai. Galva tarsi užsikimšusi kanalizacija. Paskutiniu lašu perpildžiusiu šią garuojančią, įkyriai zvimbiančiomis mintimis aplipusią  taurę, tapo trumputė žinutė „delfyje“.

Žinutė tokia nepretenzinga, paprastutė, skirta jaunajai visuomenės daliai. Jos emė – Lietuvoje to dar nebuvo (uhu !?), energetikos muziejuje, pirmą kartą eksponuojama grupės „Tokyo Hotel“ vokalisto striukė. Šia striuke vilkėdamas jis sudalyvavo ne viename koncerte (vauuuuuuuuu). Jei sudomino striukė, ateikit, mes jums dar šį tą parodysim...

Ir ką gi jie parodė?

Sol LeWitt "paragrafuose apie konceptualų meną" yra citata apie tai jog menininkas nėra tam tikros rūšies beždžionė, kurios elgesį galima suprasti tik dėka civilizuoto kritiko. Artur Zmijewski teigia, jog filmavimo kamera šiandien geriausias menininko draugas. O „Art-o-tlonas“ – tai meniniai projektai, kuriami ir įgyvendinami stebint filmavimo kameroms, transliuojami tiesioginiame TV ir interneto eteryje. Projekte susiduria draugiška atmosfera, kūrybinis džiaugsmas, akademinės žinios, varžybų malonumas ir visuomenės dėmesys."   Čia jau ne atskira beždžionė, čia visas zooparkas.  "Šis projektas panardina dalyvius (studentus, menininkus, dėstytojus) ir jų veiklos rezultatus (meno kūrinius) į populiariosios kultūros kontekstą."

Kler Bishop teigia, jog viena iš svaresnių pastarųjų 10 - 15 metų tendencijų - tai socialiai angažuoto ir kolektyvinio meno išplitimas ir instucionalizavimas. Tokį meną sveikina ir bienalės ir meninės institucijos. Miwon Kwon  kalba apie visuomenės specifikacija, Grant Kester apie dialogo meną, Carlos Basualdo - apie eksperimentinę visuomenę. Šitoks menas pozicionuojamas kaip atsvara kapitalizmui, teigiama, kad ideologija, priešinga vyraujančiai, gali išlikti ir gyvuoti socialiniuose ryšiuose. Viskas sukasi. Kažkada buvo teigiama jog menas gali egzistuoti pats sau, atskirtas nuo politikos, rinkos, visuomenės estetinių poreikių, dabar sunku atskirti politinę protesto akciją nuo meninio perfomanso. Kaliningrado teatro „Verchotura“ aktorės surengė akciją „Atsiduosiu prezidentui!“.

Papasakoti kitiems apie savo jausmus gana sudėtinga. Priversti kitus pajusti tą patį ką ir tu jauti praktiškai neįmanoma. Todėl pradėsiu šią istoriją iš toli. Tikiuosi, kad tie, kurie nueis su manimi šį kelią iki galo ... galų gale susigundys.

Kai pagalvoji viskas nutiko ne taip ir seniai, prieš porą metų. Pirmoji pažintis su Klezmer muzika buvo tokia nerangi kaip pirmas pasimatymas. Sėdėjau kėdėje, vyko kirpimo procesas, kurį lydėjo lengvas muzikinis fonas. Tik staiga mano ausis užgriuvo nenusakomos energijos srautas, pagardintas egzotiškais instrumentiniais intarpais, rytietiška melodija, vinguriuojančiu vyrišku balsu ir sveika ironija trykštančiu tekstu. Likau it žaibo trenkta, o mane kerpantis draugas lūpų kampučiu mestelėjo grupės pavadinimą „Amsterdam Klezmer band“ (http://www.amsterdamklezmerband.nl/news.html). Dar kitas draugas išvydęs mano akis, pasistojusias iš malonumo, nepatingėjo sužvejoti internetinėse platybėse ne vieną „gigarobotą“ šios grupės muzikos.

Kurį laiką su juo diskutavom – kaip keistai ši muzika per visus gabalus išlaiko kažkokį labai jau pažįstamą muzikinį motyvą, skambesys labai jau rytietiškas, vokalo ir instrumentų dermė kaži kokia „bregoviška“, tekstai verčiantys iš koto. Atrodė, kad tau suokia Olandijos rusai, nes tas vokiškai rusiškas dialektas toks užvedantis...

Diskusijoms išsekus, tiesiog pasinėriau į beprotišką muzikos sūkurį ir užmiršau viską aplink, tik jutau kaip šoka mano smegenų ląstelės.

Nenumaldomai atėjo laikas, kai sulaukiau ir antro pasimatymo su Klezmeriais.

Atostogos Kirgizijos kalnuose buvo tai, kam ruošėmės ištisus metus. Nors ir ruošėmės, bet iki atvykimo vis tiek neįsivaizdavom kas mūsų laukia. Ir štai galų gale didysis „tai“ mus ištiko.

Kalnai tiesiog dieviški - kaip žvakės tiesios Tianšanio eglės, vanduo, kuriuo vienas malonumas malšinti troškulį, saulės nušviesti ledynai, gėlėtas pievų kilimas, viliojantis delno dydžio kamanes, kaimenės laisvai besiganančių žirgų. Tai viena Kirgizijos pusė. Kita – žmonės. Šiuo metu Kirgizijos klesti korupcija, politinės žmogžudystės ir somas (vietinė valiuta).

Didžiąją kirgizų tautos dalį sudaro – „dušmanai“, kurie turi savitą požiūrį į užsieniečius. Turistas – tai pinigų maišas, kurį privalu ištušinti. Kai tave pakankamai nugręžia, tada tu gauni tai, ko nusipelnei. Jie veža tave šimtus kilometrų, skambant Ruskoje radijo ir meiliai blizgindami auksiniais dantimis pasakoja kaip naudoja savo keturias mašinas, nepamiršta pasigirti nacionaliniu turtu: arkliais ir moterimis, kurių grožis nupasakojamas vienodomis kategorijomis. Na, o merginos tikrai įspūdingos. Įspūdingesnės už rinktines Lietuvos fyfas. Bet kuri iš jų be jokių pastangų galėtų pelnyti Eurovizijos karalienės titulą. Jau vien ko vertas sugebėjimas besikratančiam mikroautobuse pasidaryti makiažią švytintį visomis vaivorykštės spalvomis ir iš kinietiškų skudurėlių susikurti Eurovizijos divos įvaizdį.

Štai tokioje aplinkoje mums užgimė klausimas – ar tokiose šalyse, kaip Kirgizija, Azerbaidžanas Albanija, Uzbekija, Kazachstanas, Makedonija ir pan. egzistuoja toks dalykas kaip alternatyva? Ir jei egzistuoja, tai kokia ji?