evoliucija
evoliucija

Visai neseniai teko sudalyvauti keliuose filmų festivaliuose. Sutapo taip, jog abu festivaliai buvo skirti moteriškam kinui („Feministinis kinas“ ir „šeršėliafam“). Iš pradžių labai ilgai svarsčiau ką naujo galėčiau parašyti apie šiuos festivalius, po to ne ką trumpiau mąsčiau ar turiu ką pasakyti apie moterišką kiną.

Susidūriau su problema - mano manymu, kinas neturi lyties. Jis tiesiog būna geras arba blogas ir visai nesvarbu kieno jis ir apie ką...

Tačiau šiuose festivaliuose buvo rodomi išimtinai moterų režisierių sukurti kino filmai, ir dauguma jų buvo apie moteris ir jų gyvenimą šiuolaikinėje visuomenėje, nesvarbu ar tai būtų Kinija ar Šveicarija.

Kalbėti apie moteris, moteriškumo sampratą, jų socialinius vaidmenis, vietą šiuolaikinėje visuomenėje gana sudėtinga. Pasižiūrėjus atgalios, į jau nuvilnijusius istorijos įvykius, revoliucijas, sugriautus ar sugriuvusius stereotipus, moters galimybes šiuolaikinėje civilizacijoje, atrodo, kad didžioji dalis sunkaus kelio nueita. Atrodo, jog dabar, kaip niekada prieš tai (vakarietiško mąstymo erdvėje), moteris yra laikoma žmogumi, turinčiu savo poreikius, laisves, galimybes, svajones ir t.t.

Bet.

Bet, bet, bet abejonės įsliūkina su trenksmu ir nepasibeldusios. Prekyba moterimis kaip sekso vergėmis, smurtas šeimoje, plastmasiniai moteriškosios lyties pop, kino ir mados žvaigždžių įvaizdžiai, neapykanta lesbietėms, aiškinimai apie „moterišką mąstymą“... Tai detalės, iš kurių labai sunku sudėlioti laisvo ir laimingo žmogaus portretą.

Ką mato šiuolaikinė moteris žiūrėdama į veidrodį, į savo motiną, dukrą, drauges, kaimynes, bendradarbes, pro šalį skubančias nepažįstamąsias?

Moters at/vaizdą.

Kiek šis at/vaizdas atspindi tai, kas vyksta moters viduje ir su pačia moterimi.

Manau, kinas – viena iš tų meno šakų, kuri gali padėti surasti kelią vedantį atsakymų link. Kinas stebuklingas žanras galintis sukurti daugiamatį žmogaus atspindį.

Pradėsiu nuo feministinio kino festivalio.

Pradėsiu nuo jo ne tik todėl, kad jis prasidėjo anksčiau nei „šeršėliafam“, bet ir todėl, kad tai pirmasis feministinio kino festivalis Lietuvoje.

Taigi, pirmasis moters portretas.

O jo tiesiog nėra.

Nėra, nes modeliu šitam portretui gali tapti bet kuri iš mūsų.

Visi festivalio filmai - dokumentiniai. Savo stilistika labiau priminė edukacines laidas, nei problematišką dokumentiką. Visos filmų herojės buvo realios moterys, kurių misija buvo ne tiek sukurti teisingą moters at/vaizdą, kiek atskleisti tai ką reiškia būti moterimi.

Moteris šiuolaikinėje visuomenėje – tai nesibaigiantis savivokos ir savikuros procesas (Pratibha Pamar „The Righteous Babes“ („Teisingos mergaitės“)). Teisingos mergaitė tikrai parodė teisingą kelią. Man jos tapo lūžio tašku, mat iki filmo aš buvau tik šiaip prieš stereotipus aršiai nusiteikusi moteriškaitė, po filmo galiu išdidžiai prisipažinti - esu feministė ir man tai patinka. Beje, visiems neturintiems jokio supratimo apie feminizmą, savo pažintį su šiuo egzotišku ir daug kam nelabai mielu gyvūnu patarčiau pradėti būtent nuo teisingų mergaičių.

Šio festivalio filmai pasižymėjo ir dar vienu išskirtiniu bruožu – bandymu ne tiek demaskuoti visuomenę žalojančią moterį, kiek noru suteikti galimybę pamatyti save iš šalies, pamatyti taip kaip tave gali ir nori matyti kiti (Nicole Clark „Cover Girl Culture: Awakening the Media Generation“ („Viršelių merginų kultūra“)).

Iš tikrųjų pirmą kartą pasijutau labai keistai. Tai buvo feministinio kino festivalis, o feminizmas mano mažoje ir apvalioje galvoje, visą laiką asocijavosi su žūtbūtine ir aršia kova. O tai, ką išvydau Pilar Prassas filme „In sickness and in health“ („Kol mirtis mus išskirs“), pribloškė mane paprastumu. Paprastos moters, gyvenusios elementarų vidutinės klasės žmogaus gyvenimą, begalinė valia ir noras būti savimi. Šis filmas tai galimybė peržengti ribą ir suvokti, kad tavo gyvenimas priklauso ne tik nuo aplinkos. Po filmo atrodė taip, tarsi pasaulyje nebūtų nieko paprastesnio nei sukurti dokumentinį filmą gvildenantį sudėtingas problemas.

Galima daryti išvadą jog, feministės nenupiešė jokio teisingo moters portreto, tik suteikė galimybė pažvelgti į save. Tačiau kitas mano matytas kinas, parodė visiškai kitokį moters veidą.

Kai sužinojau, jog turėsiu galimybę apsilankyti jau penkis metus vykstančiame moterų kino festivalyje „šeršėliafam“ ir turėsiu ypatingą teisę pamatyti visą plačią programą pradedant prancūzų aktorės Jeanne Moreu retrospektyva baigiant Azijos programa, buvau pasiryžusi tą pačią akimirką išprotėti.

Mane išgelbėjo paprastas žodelis „pirmas“. Tas daug kartų įvairiomis formomis atsikartojantis žodelis ir tapo lemtingu nuosprendžiu tam, kaip aš pamačiau „šeršėliafam“. Feministinis kinas vyko pirmus metus, „šeršėliafam“ taip pat pateikė naujovę – konkursinę programą, kurioje buvo rodomi jaunų režisierių debiutiniai arba antrieji vaidybiniai filmai. Iškart turiu išskirti šios programos nugalėtoją Anna Fenchenko ir jos filmą „Dingęs be žinios“. Vienintelis filmas, kuris buvo ne apie moteris, o tiesiog apie kafkišką šiuolaikinio žmogaus gyvenimą.

 http://serseliafam.com/serseliafam-2010/konkursine-programacompetition/dinges-be-ziniosmissing-man

 Bet grįžkime prie moterų. „Šeršėliafam“ ir kitas moters portretas.

Tai ką išvydau konkursinėje programoje, mane pritrenkė. Aš pamačiau at/vaizdą moters atsidūrusios ribinėje situacijoje (Katarzyna Roslaniec „Prekybos centro merginos“, Severine Cornamusaz „Gyvulio širdis“). Nesvarbu kokio amžiaus ji bebūtų ir kur begyventų (vaizdinguose Šveicarijos kalnynuose ar Lenkijos provincijos užkampyje). Tai įvaryta į kampą moteris, kuri visiškai neturi jokio pasirinkimo ar galimybės ištrūkti iš kasdienio pažeminimo ir nevilties gniaužtų tol, kol gyvenimas jai nepasiūlo progos ar galimybės ( Sophie Deraspe „Gyvybės ženklai“, Iliana Lolic „Nesakau ne“).

Bejėgiškumas ir negalėjimas savęs suvokti, realizuoti be aplinkos ar kito įsikišimo. Tai moteris, kokią mato šiuolaikinės režisierės. Tas portretas mane šiek tiek gąsdina ir neramina. Bet tiems, kurių šitai negąsdina rekomenduočiau pasižiūrėti lenkų režisierės filmą „Prekybos centro merginos“, tam tikra prasme jis gerai atspindės net tik bendrą konkursinės programos vaizdą, bet ir taip mane gąsdinantį šiuolaikinės moters portretą.

 

Monika Šlančauskaitė

http://serseliafam.com/serseliafam-2010/konkursine-programacompetition/prekybos-centro-merginosmall-girls