Blemba, kaip aš pavydžiu visiems geriems rašytojams. Tik ne jų šlovės ar visur esančių tekstų.
Aš beviltiškai pavydžiu jų sugebėjimo išspausti iš gyvenimo (tiek savo tiek aplinkinių) visus jo syvus ir paversti tai tekstu, kuris daugeliui tampa tikresniu už patį gyvenimą. Turiu omenyje ne tiek literatūros mylėtojus, kiek jos kritikus, vertėjus ir tyrinėtojus.
Kuo labiau senėju, tuo labiau mano mylimi tekstai įgauna kitas formas. Meilės objektas po truputį virsta fetišu. Žodis tampa visur esančiu į gyvenimo audinį įsiėdančiu kūnu. Kaip norėčiau, kad tai būtų mano kūnas. Deja, esu tik menkas subjektas, susidedantis iš mėsos, kaulų, dvasios ir dar šio bei to. Subjektas parazituojantis gyvenimo tekste ir begaliniai pavydintis tų – kitų tekstų.
O jei galėčiau, jei galėčiau, aš juos visus suryčiau ir lėtai lėtai virškinčiau. Nežinau kodėl, tačiau man literatūriniai tekstai, ypač romanai, tokie kūniški. Nuolat geidžiu jų. Vis svajoju atrasi kažką naujo arba kažką senokai primiršto. Galiu vienu atsikvėpimu nuslysti besirangančiu sakinių paviršiumi. Slysti tol, kol jie susidėlios į vientisą tekstą, dovanojantį man sekundę nušvitimo.
Geidžiu literatūros, ypatingai grožinės, ypatingai sukurtos tų, kurie žino ką daro su tekstu.
Klausimas. Tik kas iš to? Juk dauguma tų kūrinių buvo parašyti ne tam, kad būtų kuo gausiau suvartoti. Įtariu, jog tikrai ne tam. Nujaučiu, kad po tekstų audiniu slypi šis tas daugiau nei susijaudinimą keliantys dirgikliai. Aš žinau, jog tiesa slypi anapus teksto. Tik nežinau, kuris tekstas gali nukreipti ton tieson.
Aš kaip kiaulė trumų medžioklėje, pasikliauju tik nosimi. Atmetu viską, ko buvo mokoma, nes nesugebėjau to išmokti.
Todėl turiu daug įtarimų susijusių su tekstais. Nujaučiu, kad tekstai traukia gilyn. Dažniausiai šia kryptimi juda profesionalūs tekstų tyrinėtojai.
Bet tekstai gali ir pakylėti. Virš materialinės savo išraiškos ir netgi virš tiesioginių reikšmių. Tai dažniausiai iš tinka literatūros mylėtojus ir pamišėlius.
Dar yra grupė atekstualų, kurių šie raidiniai dariniai neveikia.
Yra ir dar viena grupė, kuriai pavydžiu taip kaip geriems rašytojams. Tai tekstų tyrinėtojai puikiai išmanantys teoriją, turintys nepriekaištingą arsenalą tyrinėjimui skirtų instrumentų. Iš masės profesionalų juos išsiskiria asmeninis santykis su tyrinėjimo objektu. Ypatingas ryšys. Jų darbai žadina geismą. Perskaitai ir tavo rankos pačios tiesiasi originalo link. Svajoji kaip švelniai paimsi jį į rankas. Versi lapą po lapo, kol susiliesite į vieną palaimingoje teksto pulsacijoje. Šis atsivėrimo momentas mane labai jaudina.
Iš to kyla kausimas arba lietuviškasis kompleksas. Kurių velnių reikia viešai demonstruoti savo instinktus, geidulius ir paklodes?
Noriu reabilituoti geismą ir kitus demonus, kurių dėka netapau nei gera rašytoja, nei kritike, nei literatūros tyrinėtoja. Jų dėka esu mylinti skaitytoja.
Keistas dalykas ta terapija išsiliejant. Paprastai apie tokių dalykų autorius galvoju vienareikšmiškai – sušaudyt.
O apie save?
Sudegint. Tuomet drąsiai galėčiau šaukti, jog tie, kuriems šitas tekstas grafomanija dvokia kaip pragaro siera, tėra paprasčiausi inkvizitoriai.
O geismas – nuostabus. Tai dar vienas kelias į išsilaisvinimą.