Sekmadienis. Diena po spektaklio. Diena paskendusi snūde. Diena, kuri prasidėjo neįprastai. Niekaip negalėjau pabusti. Buvo sunku išsivaduoti iš lovos glėbio, ausyse maloniai burzgė radijo svaboda. Paskutinės sąmoningumo kibirkštys baigė nuvysti nuo tingių saulės glamonių. Galvojau taip ir numirs ši diena, jei ne žiaurus sutapimas išsviedęs mane iš snūdo.
Prasidėjo kultūrinė radijo laida, skirta artėjančioms Michailo Bulgakovo 70 – osioms mirties metinėms ( http://www.svobodanews.ru/content/transcript/1978346.html ). Jis mirė 1940 metų kovo 10 dieną Maskvoje. O aš kaip tyčia šios laidos išvakarėse buvau Koršunovo teatre, žiūrėjau „Meistrą ir Margaritą“. Po spektaklio gomuryje buvo likęs toks gana nemalonus prieskonis, toks nenoras rašyti apie matytą reginį, poreikis numarinti dar negimusį tekstą.
Kas dėl to kaltas? Ogi mirtis. Bet ne Bulgakovo – spektaklio. Visą spektaklį neapleido jausmas, kad tai ką matau, čia ir dabar, yra genialaus kūrinio lėtas bei skausmingas merdėjimas.
Matote, šį reginį man jau teko stebėti. Tai buvo vienas iš premjerinių spektaklių, po kurio šaukiau ditirambus į mirštantį rudens dangų. Tai buvo vienas dieviškiausių reginių kada palietusių mano akis ir širdį, tobulai atkūręs teksto „Meistras ir Margaritą“ audinį. Viso spektaklio metu jaučiausi taip it skaityčiau romaną. Nesvarbu, kad tuomet kai kurie kritikai kaip susitarę kukavo, jog tai tiesiog festivalinis spektaklis, nutolęs nuo Bulgakovo, perdėm išryškinęs Benamio liniją, nutolęs nuo Meistro ir Margaritos tragedijos ir nepadoriai užmetęs Kristų su visu Pontijum Pilotu, skirtas vakariečiams nesuprantantiems tikrosios slaviškos kultūros dvasios ir vertybių.
Jei būtų reikėję nubraižyti šio kūrinio kardiogramą, tai būtų buvus ryškiai raudona linija kartu su Volando ( aktoriaus Kazlausko) pasirodymu scenoje staigiai šovusi į viršų ir išsilaikusi ten viso spektaklio metu. Tokia jaudinamai pulsuojanti linija... Spektaklio kraujas ir kūnas – nemirtingas Mykolaičio, Žebrausko ir Sakalausko trio, ne tik susigrojęs, bet ir sėkmingai sugrojęs visomis žiūrovų emocijomis. Spektaklio nervas – Beinoriūtė, sugebėjusi leisti kiekvienam žiūrovui išgyventi tikrą meilę, tikrą viltį ir tikrą neviltį.
Ir tobulai sukurta erdvė, kurios kiekvienas pakampis sutvertas mistikai veistis.
Tai buvo tas deja vu, kurį norėjau prikelti dar ir dar ir dar kartą. Tačiau vietoje to, tenka sugrįžti į vaikystę ir pažaisti žaidimą – surask 10 skirtumų.
Taigi...
Pirmasis ir ryškiausias – spektaklio kardiograma: pažemiui ištįsusi, nepadoriai besivelkanti linija, kuri karts nuo karto šokteli tarsi įgelta.
Antrasis skirtumas - spektaklis atrodė ištemptas ir perkrautas tiek tekstu tiek įvairiausiomis scenografijos detalėmis.
Trečiasis – nežinau ar dėl to kalta pasikeitusi scenos erdvė (anksčiau spektaklis buvo vaidinamas Nacionaliniame dramos teatre, dabar Ūkio banko arenoje). Tačiau daugybė už juodų kulisų paslėptų kambarių, atveriamų tam tikrų spektaklio scenų metu, turėjusių pakeisti laiko ir praplėsti erdvės suvokimą, padėti atkurti teksto daugiaprasmiškumą, tiesiog prapuldavo. Ir kai tas atvertas erdves pastebėdavai, tai įvykdavo post faktum. Visa mistika išgaruodavo, jos atrodė tarsi bereikšmės stilizuotos, interjero detalės, kurių galėjo ir nebūti.
Ketvirtasis – viso spektaklio metu, vietoj mistiškos romano nuotaikos, ore tvyrojo negera nuojauta, jog kažkas čia ne taip.
Penktasis – po spektaklio audinį išsibarstę ženklai, turėję palengvinti kelią į režisieriaus užmanymo suvokimą, mutavo į žaltvykstes, kurios švytėjo ir viliojo, bet vis į pašalius, niekaip nesusieidamos į visumą.
Šeštasis - atrodė, jog aktoriai jau pavargo nuo šio kūrinio, todėl neša spektaklį kaip kuprą.
Septintasis – po velnių (t.y. į politiką) išėjęs Vilkaitis, vietoje savęs paliko gan silpną įpėdinį. Jis tinka atlikti psichiatrinės gydytojo vaidmenį, bet sunkiai paneša Poncijaus Piloto mantiją.
Devintasis – spektaklis atrodė praradęs savo vitališkumą, jis veikė ne kaip sklandus, režisieriaus tvirtai sukaltas mechanizmas, o kaip labai gera, bet subraižyta plokštelė grojama rusišku patefonu.
Dešimtas – pirmas dalykas, kurio norėjosi spektakliui pasibaigus, tai prikelti Bulgakovą, prikelti tą nenusakomą kibirkščiuojantį pojūtį, kiekvienąkart apimantį, kai tenka susidurti su „Meistru ir Margarita“.
Dejavu.
Priešais mane guli atversta knyga. Radijo svaboda lipšniai suokia, jog dauguma Bulgakovo tyrinėtojų, atstovaujančių maskvietiškai literatūros tradicijai, vis dar daro nedovanotiną klaidą – bando išsiaiškinti ar buvo tramvajus prie Patiarchų tvenkinių ar ne?
Monika Šlančauskaitė
