Varnos, kuosos, šarkos – neatsiejama nykiausio lietuviško peizažo dalis. Varnos - vėlyvo rudens smaugiančio pilkumo laukai. Kuosos - žiemos prieblanda spaudžianti it priplėkusio rūsio lubos. Šarkos - patižęs pavasaris įsiurbiantis skubančių pro šalį praeivių pėdsakus. Netikėtas krankimas, akimirksniu nutaškantis apniukusį bet kurio nykaus metų laiko dangų. Tie triukšmingi anglies juodumo nuodėguliai staiga atitraukia žemėn susmigusias akis. Išgirdę, bent akies krašteliu užkliūva, jei ne už nuplasnojančių dangaus platybių, tai bent už medžių viršūnių. Akimirksniu šis bei tas pasikeičia: vieni neskausmingai grįžta ir skuba toliau, o kiti pakyla...
Pakilimo tikėjausi ir aš, skubėdama į debiutinio Mykolo Vildžiūno filmo pristatymą. Juk filmas apie Šarką. Tą Šarką, kuris nepastebimai sukiojasi tarp mūsų, lesinėja, knebinėja, striksi pilkais praeivių gyvenimais, paversdamas visai tai menu. Menas iš nieko. Nieko nekainuojantis menas iš kasdienybės išmatų (daiktų, emocijų, kurias žmonės tiesiog išmeta kaip nereikalingas). Menas išgyventi kasdienybę, ištransliuoti tai savo kūnu pavertus teatro, performanso, video kalba.
Žodžiu, žmonių kalba kalbant, manęs laukė filmas apie Beną Šarką, oficialioje erdvėje žinomą kaip vieną ryškiausių avangardinio meno kūrėjų.
Be proto laukiau šito filmo, nors filmo trukmė (apie 30 min.) ir sukėlė įtarimą. Vis tiek laukiau be proto ir su sunkiai tvardomu džiaugsmu... Juk šita ŠARKA yra nenusakomai dėkinga vizualinė medžiaga. Jis sutvertas tam, kad būtų žiūrimas. Beveik pavydėjau kūrybinei filmo grupei genialaus ir būtino sprendimo, sukurti dokumentinį filmą apie tai, kas svarbaus, išskirtinio mene vyksta dabar, apie tai, kas turėtų virsti patvaria atspirtimi ateinančios kartos menininkams ieškantiems tikrumo, norintiems čia ir dabar peržengti įprasto pasaulio ribas.
Bet kažkodėl vietoj intriguojančio netradicinio arba bent informatyvaus tradicinio dokumentinio filmo išvydau gyvenimo būdo reportažo trukmės siužetą apie... Čia man ir iškilo tas klausimas. Ar šitas filmas apie Šarką - žmogų/asmenybę ar apie Šarką – menininką? Nes, jei filmas buvo apie žmogų, tai jame labai pritrūko kasdienių Šarkos gyvenimo vaizdų. Tie patys geriausi filmo momentai ir buvo tik keli nesurežisuoti gyvybe pulsuojantys kasdienybės inkliuzai. Tokie gilūs atsivėrimai, kurie ir yra pats tikriausias jo kūrybos raktas. Deja, į šitą raktų ryšulėlį žiūrovams buvo leista tik dirstelti ir tik akies krašteliu.
Aišku, tai galėjo būti filmas ir apie Šarką menininką. Bet jei tai buvo filmas apie menininką, tai jis buvo pernelyg „tylus“. Labai pasigedau Šarkos kalbėjimo. O jam kalbėti privalu. Tik per chaotišką Šarkos kalbėjimą gali apčiuopti jo meno gimimo ištakas. Stebint Šarkos kūrybą labai svarbu suprasti kaip jis mato ir mąsto. Kitaip jo meno stebėtojui - suvokėjui teliks nuo jo kūrybos esmės nutolusios akademinės meno analizės abstrakcijos, kurios paklaidins ir nutolins.
O taip nesinorėjo ilgai klaidžioti pasižiūrėjus dokumentinį filmą....Bet aš ėmiau ir pasiklydau. Po filmo ilgai stebėjau šarkas striksinčias pilkų šaligatvių kvadratuose ir mąsčiau, o kas gi buvo ne taip. Juk medžiaga (pats Šarka) – be galo dėkinga, plastiška, daugiasluoksnė. Operatoriaus darbas – gražus, kadrai ir dokumentiški ir meniški.
Bet kažkodėl manęs vis dar neapleidžia jausmas, kad aš ką tik ne pažiūrėjau filmą, o neturėdama ką veikti perskaičiau netyčia „Skalvijoje“ rastą brošiūrėlę.
Brošiūrėlės turinys privertė mane nustebti, blemba, va kokių dalykų esama pasauly. Taigi šita brošiūrėlė puikus pirmasis žingsnis į Šarkos pasaulį, jei jo dar nežinai.
Bet jei jau turėjai laimę pažinti jo kūrybą? Tuomet šita brošiūrėlė taps gana dideliu nusivylimu. Vildžiūno vaizdų kaleidoskopas nesuteiks jokio gilesnio žinojimo ar pažinimo. Šitas filmas bus tarsi masturbacija. Patirsi malonumą, bet jis bus toks trumpalaikis, kad nutrūks pačioje palaimos viršūnėje. Liksi nusivylęs, nes pasirodo svarbus buvo ne orgazmas, o meilė – taip ir nepatirtas atradimo džiaugsmas.
Kažkaip labai gaila, kad ir vėl tenka nusivilti lietuviška dokumentika, kuri yra apie...
Šįkart nepadėjo net nuskrendančios šarkos, jos tiesiog ištirpo apsiniaukusio dangaus pilkumoj.
