Ant Lietuvos žemelės gyvena toks pilietis. Šaukiamas Virgiu atsiliepia, atsiliepia ir Malčiumi kviečiamas. Šis pilietis – jauna ir perspektyvi asmenybė, kurią, tiesai nenusižengiant, galima apibūdinti kaip talentingą kūrėją.

Oficialiai jis labiau žinomas, kaip diplomuotas audiovizualinio meno kūrėjas. Bet neoficialioje aplinkoje... vyras linkęs ir tradiciniais menais sugriešyti. Tai kokį tekstą pasaulin paleidžia, tai skulptūrėlę išglosto ar net paišymo priemonių griebiasi...

Visai neseniai teko sudalyvauti keliuose filmų festivaliuose. Sutapo taip, jog abu festivaliai buvo skirti moteriškam kinui („Feministinis kinas“ ir „šeršėliafam“). Iš pradžių labai ilgai svarsčiau ką naujo galėčiau parašyti apie šiuos festivalius, po to ne ką trumpiau mąsčiau ar turiu ką pasakyti apie moterišką kiną.

Susidūriau su problema - mano manymu, kinas neturi lyties. Jis tiesiog būna geras arba blogas ir visai nesvarbu kieno jis ir apie ką...

2 dalis. Skaityti 1 dalį

Viskas baigta.

Narušytės lietuviškąją nuobodulio estetiką, tiesiog sugraužiau. Viską iki paskutinio puslapio, nors visą laiką ir bijojau, jog iš mano aistringo ryjimo neliks nieko. Tik prisiminimai apie begalinę aistrą, kuri vijo versti puslapį, po puslapio... Bet mano amžinai išalkusioje ir plačioje gerklėje užstrigo du dalykai.

Vienas iš jų priminė malonų vaikystės potyrį. Kai tave pasimetusį ir nežinantį kelio, už rankos švelniai paima kita ranka ir nuveda ten, kur tau rekia. Šitą prisiminimą man pažadino žmogiška knygos kalba. Narušytės tekstuose karaliauja ne terminologija, o kantrų paaiškinimą primenanti fotografijų analizė. Šią analizę, iliustruoja konkrečios fotografijos. Taip knyga vista savotišku elementoriumi, kuriame vaizdą iliustruoja tekstas. Profanams tai tarsi pirmas žvingsnis ir galimybė atrasti naują pasaulį. Perskaitęs Narušytės tekstą tu tarsi išmoksti raides. Jas sudėliojęs jau gali ne tik matyti, bet ir perskaityti fotografijoje užfiksuotą vaizdą.

Daug kam šis klausimas gali pasirodyti visiškai nemielas. Tik neseniai mus atleido žieminio šalčio gniaužtai, ant skruostų nusėdo šilti saulės bučkiai... Todėl nešaldysiu skaitančiųjų, išduosiu paslaptį.

„Šiaurė“ - tai audiovizualinės poezijos projektas, kurio pristatymas įvyko Vilniuje „Menų spaustuvės“ kišeninėje salėje, kovo 28 dieną.

Buvo saulėtas sekmadienis, davęs atsikvėti po ilgo ir beprotiško savaitės maratono. Tokią ramią dieną kelionė į „Šiaurę“  ir baugino ir viliojo.

Jau atvykus į peržiūrą pasitiko neramus šurmulys, ant kiekvieno „Menų spaustuvės“ kiemelio kampo buvo pritūpę laukiančiųjų.

Laukiantieji galėjo nuveikti keletą dalykų: saulės atokaitoje tingiai surukyti cigaretę, smalsiomis akimis medžioti ryškiaspalvius pažįstamus ir nepažįstamus, persimesti keletu greitų žodžių su projekto autoriais, patyrinėti išraiškingas Gedmanto Kropio fotografijas, kuriose „pagautas“ Šarka.

Gili naktis, laikas miegoti... Ramybės neduoda tylus kompiuterio burzgimas ir keli žiburiai už lango. Mirksi, vilioja it žaltvykstės Jaučiuosi gana šižofreniškai, kaip koks tirgalvis slibinas, viena galva nerimsta, kita spokso į žybčiojantį ekraną, trečia žioja burną burnojimui...

Goya pažadino manyje gana trilypus jausmus, todėl ir tekstas bus nežmoniškas – trys pradžios, keletas bandymų interpretuoti tai, ką mačiau ir pabaiga. Tikiuosi ji kaip uodega vainikuos šį chaotišką ir emocianalų pojūčių srautą.

Sekmadienis. Diena po spektaklio. Diena paskendusi snūde. Diena, kuri prasidėjo neįprastai. Niekaip negalėjau pabusti. Buvo sunku išsivaduoti iš lovos glėbio, ausyse maloniai burzgė radijo svaboda. Paskutinės sąmoningumo kibirkštys baigė nuvysti nuo tingių saulės glamonių. Galvojau taip ir numirs ši diena, jei ne žiaurus sutapimas išsviedęs mane iš snūdo.

Prasidėjo kultūrinė radijo laida, skirta artėjančioms Michailo Bulgakovo 70 – osioms mirties metinėms ( http://www.svobodanews.ru/content/transcript/1978346.html ). Jis mirė 1940 metų kovo 10 dieną Maskvoje. O aš kaip tyčia šios laidos išvakarėse buvau Koršunovo teatre, žiūrėjau „Meistrą ir Margaritą“. Po spektaklio gomuryje buvo likęs toks gana nemalonus prieskonis, toks nenoras rašyti apie matytą reginį, poreikis numarinti dar negimusį tekstą.

Jie tiesiog ima ir atranda Dievą.

Prisipildo gėrio ir ramybės.

Ta vidinė tuštuma, kuri anksčiau juos kankino, smaugė ir gynė kl(a)ejoti, tampa pilnuma.

Įvyksta staigus atšilimas – egzistencinis šaltis mutuoja į sysiuko skaidrumo šilumą.

Ta tamsa, kurioje jie galėdavo saugiai pasislėpti, staiga nušvinta. Slėptuvė dingsta. Pasirodo visagalis, visą matantis, visą girdintis Dievas Tėvas. Jis ir yra tas globėjas, kuris uždeda savo sunkią ranką ant išvargusio menininko pakaušio, paglosto... menininkas užmerkia akis ir miršta.

Varnos, kuosos, šarkos – neatsiejama nykiausio lietuviško peizažo dalis. Varnos - vėlyvo rudens smaugiančio pilkumo laukai. Kuosos - žiemos prieblanda spaudžianti it priplėkusio rūsio lubos. Šarkos - patižęs pavasaris įsiurbiantis skubančių pro šalį praeivių pėdsakus. Netikėtas krankimas, akimirksniu nutaškantis apniukusį bet kurio nykaus metų laiko dangų. Tie triukšmingi anglies juodumo nuodėguliai staiga atitraukia žemėn susmigusias akis. Išgirdę, bent akies krašteliu užkliūva, jei ne už nuplasnojančių dangaus platybių, tai bent už medžių viršūnių. Akimirksniu šis bei tas pasikeičia: vieni neskausmingai grįžta ir skuba toliau, o kiti pakyla...

Pakilimo tikėjausi ir aš, skubėdama į debiutinio Mykolo Vildžiūno filmo pristatymą. Juk filmas apie Šarką. Tą Šarką, kuris nepastebimai sukiojasi tarp mūsų, lesinėja, knebinėja, striksi pilkais praeivių gyvenimais, paversdamas visai tai menu. Menas iš nieko. Nieko nekainuojantis menas iš kasdienybės išmatų (daiktų, emocijų, kurias žmonės tiesiog išmeta kaip nereikalingas). Menas išgyventi kasdienybę, ištransliuoti tai savo kūnu pavertus teatro, performanso, video kalba.

1 dalis. Skaityti 2 dalį

Žinau, žinau, žinau... Toks pareiškimas - vulgarus, banalus, „neskanus“ ir ypač netinkamas išsilavinusiam, kitus gerbiančiam žmogui. Begėdiška tujinti nepažįstamąjį. Begėdiška jį prisiskirti sau.

Bet man kažkodėl ne gėda ją savintis. Ji mano. Išlaukta, išnorėta, išsvajota, o dabar jau ir pusiau perskaityta.

Narušytės knyga apie nuobodulio estetiką Lietuvos fotografijoje tapo didžiuliu įvykiu, pakeitusiu mano kaip skaitytojo gyvenimą.

Blemba, kaip aš pavydžiu visiems geriems rašytojams. Tik ne jų šlovės ar visur esančių tekstų.

Aš beviltiškai pavydžiu jų sugebėjimo išspausti iš gyvenimo (tiek savo tiek aplinkinių) visus jo syvus ir paversti tai tekstu, kuris daugeliui tampa tikresniu už patį gyvenimą. Turiu omenyje ne tiek literatūros mylėtojus, kiek jos kritikus, vertėjus ir tyrinėtojus.

Kuo labiau senėju, tuo labiau mano mylimi tekstai įgauna kitas formas. Meilės objektas po truputį virsta fetišu. Žodis tampa visur esančiu į gyvenimo audinį įsiėdančiu kūnu. Kaip norėčiau, kad tai būtų mano kūnas. Deja, esu tik menkas subjektas, susidedantis iš mėsos, kaulų, dvasios ir dar šio bei to. Subjektas parazituojantis gyvenimo tekste ir begaliniai pavydintis tų – kitų tekstų.

O jei galėčiau, jei galėčiau, aš juos visus suryčiau ir lėtai lėtai virškinčiau. Nežinau kodėl, tačiau man literatūriniai tekstai, ypač romanai, tokie kūniški. Nuolat geidžiu jų. Vis svajoju atrasi kažką naujo arba kažką senokai primiršto. Galiu vienu atsikvėpimu nuslysti besirangančiu sakinių paviršiumi. Slysti tol, kol jie susidėlios į vientisą tekstą, dovanojantį man sekundę nušvitimo.

Geidžiu literatūros, ypatingai grožinės, ypatingai sukurtos tų, kurie žino ką daro su tekstu.

Pastaruoju metu mano gyvenime viskas klostosi pasakiškai. Turiu pasakiškai daug laiko gyvenimo džiaugsmams ir malonumams, rytais it sumuštinius ryju pasakas ir kas vakarą kaip ištikimas šunytis šmurkšteliu pro praviras „Pasakos“ duris. Ten dabar tikras šiuolaikinės JAV dokumentikos rojus. Ir ne tik todėl, kad „Pasaka“ įsikūrusi pačioje senamiesčio širdyje, pasakiškai jaukiose patalpose, ne tik todėl, kad visi šie kino seansai nemokami, o todėl, kad čia ir dabar atsiveria durys į visiškai kitokį pasaulį...

Prieš tai aš pažinojau Ameriką sulipdytą iš krūvos stereotipų (prikaupiau iš ten gyvenančių draugų ir giminaičių pasakojimų bei foto vaizdelių, teliko ekrane transliuojamų simuliakrų). Vienintelė (kaip man atrodė) gryną amerikietišką tikrovę atspindinti gija buvo „South Park“ animacija ir puikiai surežisuota Michael'o Moore'o realybė.

Šiandien jaučiuosi šūdinai. Galva tarsi užsikimšusi kanalizacija. Paskutiniu lašu perpildžiusiu šią garuojančią, įkyriai zvimbiančiomis mintimis aplipusią  taurę, tapo trumputė žinutė „delfyje“.

Žinutė tokia nepretenzinga, paprastutė, skirta jaunajai visuomenės daliai. Jos emė – Lietuvoje to dar nebuvo (uhu !?), energetikos muziejuje, pirmą kartą eksponuojama grupės „Tokyo Hotel“ vokalisto striukė. Šia striuke vilkėdamas jis sudalyvavo ne viename koncerte (vauuuuuuuuu). Jei sudomino striukė, ateikit, mes jums dar šį tą parodysim...

Ir ką gi jie parodė?

Sol LeWitt "paragrafuose apie konceptualų meną" yra citata apie tai jog menininkas nėra tam tikros rūšies beždžionė, kurios elgesį galima suprasti tik dėka civilizuoto kritiko. Artur Zmijewski teigia, jog filmavimo kamera šiandien geriausias menininko draugas. O „Art-o-tlonas“ – tai meniniai projektai, kuriami ir įgyvendinami stebint filmavimo kameroms, transliuojami tiesioginiame TV ir interneto eteryje. Projekte susiduria draugiška atmosfera, kūrybinis džiaugsmas, akademinės žinios, varžybų malonumas ir visuomenės dėmesys."   Čia jau ne atskira beždžionė, čia visas zooparkas.  "Šis projektas panardina dalyvius (studentus, menininkus, dėstytojus) ir jų veiklos rezultatus (meno kūrinius) į populiariosios kultūros kontekstą."

Kler Bishop teigia, jog viena iš svaresnių pastarųjų 10 - 15 metų tendencijų - tai socialiai angažuoto ir kolektyvinio meno išplitimas ir instucionalizavimas. Tokį meną sveikina ir bienalės ir meninės institucijos. Miwon Kwon  kalba apie visuomenės specifikacija, Grant Kester apie dialogo meną, Carlos Basualdo - apie eksperimentinę visuomenę. Šitoks menas pozicionuojamas kaip atsvara kapitalizmui, teigiama, kad ideologija, priešinga vyraujančiai, gali išlikti ir gyvuoti socialiniuose ryšiuose. Viskas sukasi. Kažkada buvo teigiama jog menas gali egzistuoti pats sau, atskirtas nuo politikos, rinkos, visuomenės estetinių poreikių, dabar sunku atskirti politinę protesto akciją nuo meninio perfomanso. Kaliningrado teatro „Verchotura“ aktorės surengė akciją „Atsiduosiu prezidentui!“.

Papasakoti kitiems apie savo jausmus gana sudėtinga. Priversti kitus pajusti tą patį ką ir tu jauti praktiškai neįmanoma. Todėl pradėsiu šią istoriją iš toli. Tikiuosi, kad tie, kurie nueis su manimi šį kelią iki galo ... galų gale susigundys.

Kai pagalvoji viskas nutiko ne taip ir seniai, prieš porą metų. Pirmoji pažintis su Klezmer muzika buvo tokia nerangi kaip pirmas pasimatymas. Sėdėjau kėdėje, vyko kirpimo procesas, kurį lydėjo lengvas muzikinis fonas. Tik staiga mano ausis užgriuvo nenusakomos energijos srautas, pagardintas egzotiškais instrumentiniais intarpais, rytietiška melodija, vinguriuojančiu vyrišku balsu ir sveika ironija trykštančiu tekstu. Likau it žaibo trenkta, o mane kerpantis draugas lūpų kampučiu mestelėjo grupės pavadinimą „Amsterdam Klezmer band“ (http://www.amsterdamklezmerband.nl/news.html). Dar kitas draugas išvydęs mano akis, pasistojusias iš malonumo, nepatingėjo sužvejoti internetinėse platybėse ne vieną „gigarobotą“ šios grupės muzikos.

Kurį laiką su juo diskutavom – kaip keistai ši muzika per visus gabalus išlaiko kažkokį labai jau pažįstamą muzikinį motyvą, skambesys labai jau rytietiškas, vokalo ir instrumentų dermė kaži kokia „bregoviška“, tekstai verčiantys iš koto. Atrodė, kad tau suokia Olandijos rusai, nes tas vokiškai rusiškas dialektas toks užvedantis...

Diskusijoms išsekus, tiesiog pasinėriau į beprotišką muzikos sūkurį ir užmiršau viską aplink, tik jutau kaip šoka mano smegenų ląstelės.

Nenumaldomai atėjo laikas, kai sulaukiau ir antro pasimatymo su Klezmeriais.

Atostogos Kirgizijos kalnuose buvo tai, kam ruošėmės ištisus metus. Nors ir ruošėmės, bet iki atvykimo vis tiek neįsivaizdavom kas mūsų laukia. Ir štai galų gale didysis „tai“ mus ištiko.

Kalnai tiesiog dieviški - kaip žvakės tiesios Tianšanio eglės, vanduo, kuriuo vienas malonumas malšinti troškulį, saulės nušviesti ledynai, gėlėtas pievų kilimas, viliojantis delno dydžio kamanes, kaimenės laisvai besiganančių žirgų. Tai viena Kirgizijos pusė. Kita – žmonės. Šiuo metu Kirgizijos klesti korupcija, politinės žmogžudystės ir somas (vietinė valiuta).

Didžiąją kirgizų tautos dalį sudaro – „dušmanai“, kurie turi savitą požiūrį į užsieniečius. Turistas – tai pinigų maišas, kurį privalu ištušinti. Kai tave pakankamai nugręžia, tada tu gauni tai, ko nusipelnei. Jie veža tave šimtus kilometrų, skambant Ruskoje radijo ir meiliai blizgindami auksiniais dantimis pasakoja kaip naudoja savo keturias mašinas, nepamiršta pasigirti nacionaliniu turtu: arkliais ir moterimis, kurių grožis nupasakojamas vienodomis kategorijomis. Na, o merginos tikrai įspūdingos. Įspūdingesnės už rinktines Lietuvos fyfas. Bet kuri iš jų be jokių pastangų galėtų pelnyti Eurovizijos karalienės titulą. Jau vien ko vertas sugebėjimas besikratančiam mikroautobuse pasidaryti makiažią švytintį visomis vaivorykštės spalvomis ir iš kinietiškų skudurėlių susikurti Eurovizijos divos įvaizdį.

Štai tokioje aplinkoje mums užgimė klausimas – ar tokiose šalyse, kaip Kirgizija, Azerbaidžanas Albanija, Uzbekija, Kazachstanas, Makedonija ir pan. egzistuoja toks dalykas kaip alternatyva? Ir jei egzistuoja, tai kokia ji?